AKVARELĖ / WATERCOLOUR
Akvarelė (iš lot. aqua, it. acqua – vanduo) – tapybos technika, kai liejama vandenyje ištirpintais, itin skaidriais dažais. Tai vandeniniai dažai, gaminami iš smulkiai sutrintų augalinės, gyvulinės kilmės arba cheminių pigmentų ir vandenyje tirpaus rašiklio (dažniausiai gumiarabiko) su kai kuriomis priemaišomis (medumi, glicerinu ir konservuojančiomis medžiagomis, dažniausiai fenolu).
Yra skiriamos dvi pagrindinės akvarelės atlikimo technikos – sausa akvarelė, kai spalvos maišomos tapant įvairių spalvų sluoksniais, o popieriui tarp tepimų leidžiama išdžiūti, bei šlapia akvarelė, kai spalvos liejamos ir maišomos ant specialaus (grubiai rauplėto) akvarelinio popieriaus. Pastarajai gana artimos japonų ir kinų akvarelės bei tušo technikos.
Akvarelė, ypač šlapios akvarelės technikos, yra laikoma ypač didelio (galbūt – didžiausio) meistriškumo reikalaujančia tapybos rūšimi: spalvų maišymasis, jų skverbimasis į popierių, tarpusavio užsiklojimas, tirpimas yra labai sunkiai prognozuojami, tuo pat metu, paveikslą tenka tapyti greitai, džiūnant dažams, lieka nepašalinami potėpiai, todėl akvarelei įvaldyti prireikia daugelio metų praktikos.
Watercolor (American English) or watercolour (Commonwealth and Ireland), also aquarelle from French, is a painting method. A watercolor is the medium or the resulting artwork in which the paints are made of pigments suspended in a water-soluble vehicle. The traditional and most common support for watercolor paintings is paper; other supports include papyrus, bark papers, plastics, vellum or leather, fabric, wood, and canvas. Watercolors are usually transparent, and appear luminous because the pigments are laid down in a relatively pure form with few fillers obscuring the pigment colors. Watercolor can also be made opaque by adding Chinese white. In East Asia, watercolor painting with inks is referred to as brush painting or scroll painting. In Chinese, Korean, and Japanese painting it has been the dominant medium, often in monochrome black or browns. India, Ethiopia and other countries also have long traditions. Fingerpainting with watercolor paints originated in China.
Keletas potėpių apie akvarelę

Keistas archetipinis cheminis junginys, vadinamas H2O, kuris kaip hidrosfera dengia didžiąją planetos dalį, taip pat yra ir akvarelės meno pagrindinė sudedamoji dalis.
Poetiniame akvarelės pasaulyje susitinka keturi elementai: gyvybę nešantis vanduo, popierių tiekianti Žemė, džiovinantis oras ir ugnimi išgaunami dažai. Jų sintezės laisvi, estetiški kerai ir iš jų atsiradęs meno kūrinys turi būti laikomas unikalia ir netikėta sėkme.
Žinoma, šių elementų susijungimas nereiškia, kad akvarelė yra labai paprasta. Aliejiniais ar akriliniais dažais tapomą kūrinį galima nuolat taisyti ir tobulinti, o liejant akvarelę – arba pavyksta iš karto,  arba – ne... Tapyboje reikia kelių sėkmingų  potėpių (juos vėliau galima paslėpti kitais), o akvarelėje – lemtingų  prisilietimų. Todėl gerą darbą galima nulieti tik atlikus daugybę etiudų.
Tapybos darbuose dažai yra tiršti, reljefiški ir klampūs, o akvarelėje jų sluoksnis – plonas ir skaidrus tarsi šaltinio paviršius. Arba toks plonas, kiek akvarelės popieriaus paviršius tik jam būdingu (savitu)  meniniu būdu sąveikauja su vandeniu.. Taip yra todėl, kad popierius turi didžiulės įtakos akvarelei – jo tekstūra (granuliuota ir poringa medžiaga), vos matomos seklios įdubos ir iškilumai geba sugerti ar išskleisti vandenį.
Paprastai naudojamos trys popieriaus rūšys: šiurkštus, klasikinis ir lygus. Popieriaus tekstūros pasirinkimas yra glaudžiai susijęs su menininko temperamentu ir būsimo kūrinio motyvu, o neišvengiamas šios sąsajos rezultatas – subtili simbiozė, kuri atsiranda spalvoto vandens srovelei švelniai srūvant grūdėtu popieriaus paviršiumi. Tuomet  regime lyg šiltoje šviesos jūroje besiplečiančias dažų saleles arba tarsi ant ledo tirpstančias spalvų dėmes. Šlapias ant šlapio – plečia, o  sausas oras – sutraukia.
Reiktų pastebėti, kad popierius, gaminamas pagal klasikinę tradiciją iš šaltu būdu spaudžiamų audeklo sluoksnių,  estetiniu ir socialiniu požiūriu, tiesą sakant, yra gerokai atitolęs nuo paties akvarelės pigmento ir medaus, kuris naudojamas, gaminant akvarelės dažus.
Akvarelės dažai yra mažų kubelių formos, lyg spalvoti „paveikslo skonio“ karameliniai saldainiai. Jie tvarkingai sudėti į mažą nešiojamą dėžutę, panašią į neįmantrią papuošalų skrynelę.
Akvarelės dažai tepami itin kruopščiai. Plokščiu sibirietiškos voverės šerių teptuku menininko mintys perduodamos lengvu ir jautriu prisilietimu, vystomos pagautos įkvėpimo bei įžvalgumo ir tampa kūriniu – akvarelė pavyko.
Akvarelėje glūdi subtilumas, ramybė, paprastumas, atskleisti tyliu menininko minties prasiveržimu, vandens lašais ir teptuko brūkštelėjimais. Čia mažiau gali būti daugiausia.
Akvarelė dailėje yra tas pat, kas pjesė dramoje, gestai muzikoje, haiku literatūroje. Ji taip pat labai artima kaligrafijos menui. Pats žodis „acquerello“ italų kalba reiškia skambus, ritmiškas, gražus.
Vandens galia neapsiriboja tik menu. Popieriaus lapo pamerkimas į vandenį gali būti savotiškas ritualas, savo konotacijomis išplečiantis religinę patirtį, kai vanduo ir spalva krikštija popierių ir suteikia jam vardą – alegorišką vaizdą.

danų akvarelininkas Hans Tyrrestrup
tekstas iš akvarelės bienalės "Baltijos tiltai. 2012" katalogo
Acquerello – some brushstrokes about watercolour

The weird, archetypal chemical compound known as H2O, which as hydrosphere covers the greatest part of the planet, also delivers the most important constituent in the art of the watercolour universe.
In watercolour the four elements meet in a poetic rendez-vous: water brings life; earth supplies the paper; air is the drying element; and fire provides the colours. The fluent and aesthetic spell occasioned by such an encounter and the subsequent piece of art must be regarded as unique universal strokes of luck.
This conjunction of the elements does not, of course, mean that the creation of a watercolour is elementary. A painting – whether it is done in oil or acrylics – can be revised constantly, whereas a watercolour is very much a case of “all or nothing”. A painting may well need some lucky strokes (which can then be painted over again), but it is a lucky touch that is required in a watercolour. This is why a good result often requires many études. In a painting the paint is thick, relief like and pastry, whereas the surface of colour in a watercolour is as thin as – well, water.
Or almost as thin, inasmuch as the surface of the paper used in a watercolour interacts with the water to a decisive degree, and in an artistic way too; the paper’s role resides in the poristic nature of its granulated structure – in the shape of its shallow hollows – and by the aptitude it thus has for absorption and dispersion.
Conventionally, there are three types of paper: rough, classic and smooth.
Artistic temperament and choice of motif are closely connected to the texture of the sheet of paper – and ipso facto to the delicate symbiosis that arises as the watercolour’s spring of water gently flows onto the paper’s grainy lightness to form what resembles colourful islands expanding on a bright sea, or colours melting on ice. Wet on wet is incremental, while the dryness of the air, the atmosphere, is decremental.
The paper’s material is composed of cloths that are cold pressed according to the classic tradition, and aesthetically and socially speaking the cloth paper seems far removed from the watercolour pigment of honey itself.
Watercolour paints are usually formed in small blocks – almost like colouristic toffees that taste of a picture. They are placed in an orderly fashion in a small, portable box that has the appearance of a practical-looking jewel case.
A lot of care is put into the application of the colour. Through the medium of a flat Siberian brush made out of squirrel hair the artist’s thoughts are conveyed by way of a light touch exuding tact and sensitivity, propelled as they are by a moment of inspiration and serendipity – when the watercolour is successful.
The watercolour contains a sense of refinement, calm, simplicity, where the drops and stripes of the brushstrokes effect a silent precipitation of the artist’s mind, and where less can be most.
The watercolour is to fine art what the closet play is to drama, what finger play is to music, what the haiku is to literature – as well as being close to the art of calligraphy. The word itself, “acquerello” – from the Italian – is sonorous, rhythmic, beautiful.
The power of water is not restricted to art alone. To dip a sheet of paper in water can be a ceremonial ritual bordering on a religious experience with its connotations – when water and colour baptises the paper and give name to a figuration.

Hans Tyrrestrup, watercolourist from Denmark

text from the catalogue of the International Watercolour Biennial Baltic Bridges.2012
ATMOSFEROS PJAUSTYMAS

menotyrininkas Remigijus Venckus apie personalinę E. Nalevaikos parodą "fragmENtai", 2010 m. rugpjūtis, Pamėnkalnio galerija, Vilnius


        Dažnas iš mūsų kasdien susiduriame su fragmentavimo fenomenu: fragmentiškai prisimename savo praeitį, fragmentiškai papasakojame istoriją, fragmentiškai regime arba pastebime aplinką. Labiausiai fragmentavimas būdingas menininkų pasaulio pajautai ir jos išreiškimui. Dera paminėti, kad fragmentavimas visada yra nuostolingas: kažkas atrandama ir iškeliama į kūrinio paviršių, o kažkas pražūsta negrįžtamai. Nors šie nuostoliai ir nėra išvengiami, tačiau menininkai visada ryžtasi surinkti / sulaikyti / išlaikyti kūrinyje viso, ne tik regimojo, bet ir jaučiamo, pasaulio grožį.
            Įdomią neregimosios, tarsi išvirkščiosios, pasaulio pusės fragmentaciją autorinėje parodoje pristato Eugenijus Nalevaika. Jo sukurtuose fragmentuose nėra įmanoma regėti mūsų gyvenamojoje aplinkoje sutinkamų ir lengvai atpažįstamų daiktų, jų santykių arba didžiųjų žmogaus gyvenimo naratyvų. Dėl šios priežasties E. Nalevaikos kūrinių skaitymas tampa klampesnis ir labiau intuityvus procesas. Atrodo, kad fragmentuose apgyvendinama imersinė (savaime įtraukianti), neregima aplinkos, daiktų ir žmonių tarpusavio kalba. E. Nalevaikos kūryba panaši į atmosferos pjūvį, kurį galima pamatyti tik naudojantis sudėtinga technika. Pjūvis sudėtingas ir nenuspėjamas, nes niekada negalima nuspėti vandens tėkmės ir dažo pėdsako intensyvumo bei sąlyčio su kita spalva.
            Iš didelių akvarelės lakštų sudėliojamas fragmentuojamasis. O galbūt iš fragmento sudaromas kitas – anksčiau mažiau fragmentuotas. Mintis, kad E. Nalevaika mums rodo fragmento fragmentą, verčia kūrinį sieti su jo formos nebaigtinumu, ištęstinumu ir nenuspėjamumu. Šis nebaigtinumas visas mintis ir pajautas veda link platesnių pasaulio, erdvės ir laiko įsivaizdavimų, besiveržiančių už kūrinio ribų. Atrodo, kad pasitelkiant liejinius keliaujama iš pasaulio paviršiaus į jo gylį; atrodo, kad nereali realaus pasaulio atmosfera raikoma kaip duona į atskirus, bet tai pačiai sistemai atstovaujančius griežinėlius. Skirtingose atmosferos sluoksniuose įstringa vis kitokios liekanos, tarsi tūkstantmečius žemėje išgulėjusios ir suakmenėjusios fosilijos. Kita vertus, visas pasaulis akvarelėse sutrupa ir užsikonservuoja vandens pėdsakuose.
            Nesuklysime manydami, kad E. Nalevaika yra vandens poetas. Drąsūs potėpiai, tamsių ir šviesių tonų persipynimas, aktyvus spalvų maišymasis atrodo netikėtai ir staiga tarsi sustingsta priešais mūsų – žiūrovų akis. Vandens pėdsakai lieka užfiksuoti aktyviame arba ekspresyviame judesyje ir kuria neišdžiūstančios ir nesuvaldomos materijos arba kietojo kūno yrantį pėdsaką vandenyje. Čia stichiškas vanduo savaime vienu metu naikina ir kuria, išeina iš sistemos ir grįžta į ją. Gerąja žodžio prasme E. Nalevaikos kūrybai verta suteikti nestabilumo, nuolatinės tobulybės paieškos, grimzdimo begaliniame irimo procese epitetus. Galbūt dėl to kiekvieną kartą, iš naujo žvelgiant į menininko kūrybą, paveikslų erdvė ir laikas atrodo vėl pakitę ir logiškai vargu ar apčiuopiami bei struktūriškai atskleidžiami.


tekstas iš akvarelės bienalės "Baltijos tiltai. 2010" katalogo
CUTTING THE ATMOSPHERE

art critisist Remigijus Venckus writes about solo exhibition of E. Nalevaika fragmENts, which took place on August, 2010, in Vilnius, Pamėnkalnio gallery

            Many of us come across the phenomenon of fragmentation every day: we remember fragments of our past, we tell a story in fragments, we see or notice the surroundings fragmentally. Fragmentation is most common among the artists – how they feel and express the world. It should be noted that fragmentation is always detrimental: something is found and brought to the plane of the artwork, however something is irreversibly lost. Although it is not possible to avoid this loss, artists always attempt to collect/detain/retain not only seen but also felt beauty of the world.
            Eugenijus Nalevaika in his personal exhibition presents an interesting fragmentation of the unseen, the seamy side of the world. In the fragments presented by the author it is impossible to see the easy recognizable things of our daily surroundings, their relations or the major narratives of human life. This makes reading E. Nalevaika’s paintings a more persistent, more intuitive process. The fragments seem to become an immersive, involving, unperceivable communication of things and people. E. Nalevaika’s artwork resembles the section of the atmosphere which is possible to see only with the help of intricate technique. The section is complex and unpredictable because one can never predict the flow of water, the intensiveness of colour and its interaction with another colour.
            The fragmented entity is assembled from big watercolour sheets. Or maybe one fragment is used to make another, previously less fragmented fragment. The idea that E. Nalevaika shows a fragment of a fragment makes to relate the painting to the incompleteness, extension and unpredictability of its form. This incompleteness leads all thoughts and perception towards a broader vision of the world’s space and time that actively extends beyond the limits of the artwork. The watercolours seem to be used for travelling from the surface level to the depth of the world; the unreal atmosphere of the real world seems to be cut into pieces of bread that are separate but represent the same system. Different layers of the atmosphere entrap different deposits like petrified fossils that have lain for millions of years in the earth. On the other hand, the entire world breaks into pieces in watercolour paintings and is preserved in traces of water.
            E. Nalevaika may definitely be called a poet of water. Brave strokes, overlapping dark and bright tones, active mixing of colours look very unpredictable and suddenly become still in front of spectators’ eyes. Traces of water are captured in the active and expressive movement and create the image of never drying and uncontrolled matter or a decaying trace of a solid body in the water. Here the elementary water destroys and creates at the same time, leaves the system and comes back. E. Nalevaika’s artwork may be characterized in the positive sense by such words as instability, permanent search for perfection, sinking in the infinite process of decay. Perhaps because of that with every new approach to the artist’s creative work the space and time in his paintings seem to have changed and is hard to comprehend or discern.


text from the catalogue of the International Watercolour Biennial Baltic Bridges.2010